Angliškas žodis „loby“ reiškia prieangį, koridorių. Taip buvo vadinamas Anglijos parlamentų rūmų vestibiulis XVII a. kuriame vykdavo interesų atstovų ir parlamentarų pokalbiai apie priimamus teisės aktus. Šiuolaikinis lobizmas kildinamas iš XVIII a. JAV kongreso priimtos pataisos, kuri garantavo piliečiams teisę pateikti valdžiai peticijas. Nuo peticijų teisės pradėjo vystytis vakarietiškas interesų atstovavimas. Iki šiol lobizmas dažniausiai siejamas būtent su atstovavimu verslo interesams. Vėliau jėgos ir veiklos masto įgavo profesinių sąjungų susivienijimai, žemdirbių, vartotojų, žaliųjų grupės ir kitos visuomeninės organizacijos.
Piliečių dalyvavimas valstybės valdyme yra vienas iš svarbiausių demokratijos bei laisvos ir atviros visuomenės bruožų. Vienas iš svarbiausių atviros visuomenės bruožų – nevyriausybinės organizacijos, kurios aktyviai skleidžia savo idėjas, stengiasi gerinti vietos gyvenimo sąlygas. Taip susidaro interesų grupės, kurios skiriasi savo struktūra, narių skaičiumi, finansiniais ištekliais, organizacijos vizija ir misija. Todėl organizacijas galima skirstyti į dvi interesų grupes:
1. Vienos problemos, pavyzdžiui, aplinkosaugos;
2. Daugelio problemų, pavyzdžiui, profesinės sąjungos (interesai - darbuotojų sauga, teisės ir kt.).
Interesų grupės pagal Blondel:
1. Tradicinės, kurios atsiranda iš natūralių bendruomenės ryšių, pavyzdžiui: kasta, tautinė mažuma;
2. Institucinės, kurios faktiškai yra viešosios institucijos, pavyzdžiui: policija, armija, valstybės valdininkija ir pan. Siekia įtakos valdžiai, bet ir veikia jos vardu;
3. Ginamosios, arba funkcinės ir formaliai organizuotos interesų grupės tam tikriems materialiems interesams apginti, pavyzdžiui: profesinės sąjungos ir darbdavių organizacijos;
4. Artikuliacinės, organizacijos atneša į visuomenės diskursą, naujas idėjas, vertybes, ar veiksmus, pavyzdžiui: žmogaus teisių gynimo asociacijos, negimusios gyvybės apsaugos organizacijos.
Interesų grupės pagal Almond:
1. Anoniminės grupės t.y. trumpalaikiai sambūriai dėl vienos ar kitos problemos sprendimo, pavyzdžiui: mitingai, demonstracijos.
2. Neasocijuotos grupės, arba epizodiški susibūrimai pagal religinius, socialinius, regioninius ar kitus požymius, kurie yra trumpalaikis reiškinys.
3. Institucinės grupės yra armija, valdininkija, bažnyčia ir kitos formalios organizacijos.
4. Asocijuotos grupės yra profesinės sąjungos, pramonės ir prekybos rūmai, darbdavių asociacijos, nevyriausybinės organizacijos. Jos sukuriamos kaip asociacijos pagal tam tikrus interesus ar siekdamos skleisti tam tikras vertybes visuomenėje.
Pagal narystės pobūdį jos gali būti dviejų rūšių – atviros, kai kiekvienas individas gali tapti vienos ar kitos organizacijos nariu, bei uždaros – kai nariais yra tik individai atitinkantys apibrėžtus formalius kriterijus: profesiją, socialinį statusą ir panašiai. Vidinė asocijuotų grupių organizacija turi formalias taisykles, interesų iškėlimas ir jų atstovavimas grindžiamas tam tikromis procedūromis. Asocijuotų grupių veikla yra įteisinama ir reglamentuojama įstatymais. Asocijuotos interesų grupės dažnai yra suskirstomas į papildomas klases, naudojant įvairias dimensijas: ekonominės – neekonominės, vyriausybinės – nevyriausybinės ir t.t.
8 asocijuotų interesų organizacijų pogrupiai:
- Darbdavių organizacijos,
- Smulkios komercinių interesų grupės,
- Naujosios profsąjungos,
- Senosios profsąjungos,
- Pusiau vyriausybinės organizacijos,
- Naujieji socialiniai judėjimai,
- Kaimo interesų grupės,
- Socialiai atstumtųjų grupės.
Interesų, grupių funkcijos pagal W. Kornhauser :
1. Nepriklausomos grupės padeda spręsti daugelį vietos lygmens problemų.
2. Dauguma interesų grupių vadovų (nepriklausomai nuo konkrečių jų tikslų) padeda teisinti esamą valdžios sistemą veikdami jos viduje.
3. Didelis stabilių ir nepriklausomų grupių skaičius reiškia skirtingus ir besivaržančius interesus, o opozicija tarp grupių apriboja kiekvienos grupės galią ir valdžios koncentracijos pavojų.
4. Grupių autonomija užkerta kelią valdžios koncentracijai, ir sukuria posistemių autonomiją.
Interesų grupių veiklos būdai
Interesų grupių veiklos būdus nusako tai, kaip veikia organizacijos.
Atstovavimas - interesų organizacijos išskirdamos specifinius, dalinius interesus juos atstovauja kitų interesų, kitų organizacijų atžvilgiu.
Dalyvavimas - interesų grupės skatina dalyvavimą politikoje, suvienydamos individus, turinčius panašius interesus ir suteikdamos jiems naujas politinio poveikio galimybes.
Spaudimo grupės - kaupia informaciją pagal savo interesus, ją analizuoja ir vertina pateikdamos savo sprendimų variantus visuomenei ir politikos institucijoms. Spaudimo grupės yra suinteresuotos stebėti, kaip vykdomi jų tikslai, suformuluoti valstybės programose. Tokiu būdu, interesų grupės dalyvauja valdžios kontrolės procese.
Politinio poveikio interesų grupės pareiškia įvairiais būdais: per viešąją nuomonę, teismines procedūras, politines partijas, valdžios institucijas.
Informacijos kontrolė – kai kuriais atvejais grupė disponuoja specializuota informacija arba jos nariai turi tam tikrą kvalifikaciją. Pavyzdžiui gydytojai yra nepakeičiami savo srities žinovai, todėl valdžia turi atsižvelgti į gydytojų rekomendacijas teikdami įstatymus ir teisės aktus.
Rinkiminė veikla – stambios grupės rinkimų metu gali rekomenduoti tarp savo narių remti tam tikrą kandidatą ar politinę partiją, aktyviai dalyvauti politinėje kampanijoje.
Ekonominės galios panaudojimas – interesų grupės, kurios užima strateginę vietą ekonominėje sferoje, pavyzdžiui, profesinės sąjungos, siekdamos apginti savo interesus, gali paralyžiuoti svarbių sferų funkcionavimą paskelbdamos streiką.
Vieša informacinė kampanija – interesų grupės siekdamos savo tikslų gali pradėti informacinę kampaniją žiniasklaidoje, pasitelkusi viešųjų ryšių specialistus, tikėdamiesi paveikti viešąją nuomonę, kad valdžia pakeistų savo politiką.
Bylinėjimasis – demokratinėse šalyse, kai kurios suinteresuotos grupės gali siekti pakeisti arba anuliuoti kokį nors įstatymą per teismą.
Terorizmas – prievartos ir dezorganizacijos teroristinę taktiką naudoja islamo valstybė, anksčiau ETA Ispanijoje, IRA Šiaurės Airijoje. Šia taktika gana sėkmingai naudojasi separatistinės organizacijos, kurioms negresia pavojus netekti savo tautiečių paramos.